šoblinis

ךõblinis, -ė adj. (1), šoblìnis (2) 1. I → šoblė 1. 2. LKAI120, Brs su „šoble“ (apie mintuvus): Vieni mintuvai buvo šoblìniai, kiti kriaukliniai Lnk. Šõbliniai mintuvai kanapius laužti Stl.